Mėnesio šalis: Egiptas ir Falafeliai

Ir tuomet, kai mokiausi mokykloje, ir dabar - istorijos pamokos buvo ir visdar atrodo pačios įdomiausios, o ją dėsčiusi mokytoja - mylimiausia iš kada turėtų. Mėgstu istorinę dokumentiką, laidas ir visą tą senovės romantizmą plačiąją šio žodžio prasme.

Nuo tų pačių laikų Egiptas man atrodė nenusakomai patraukli ir įdomi vieta. Ir nors nesu jame buvusi, bėgant metams supratau, kad tas senovės ilgesys niekaip nesusijęs su dabartimi: dabar toji šalis visiškai kitokia nei buvo prieš keletą tūkstančių metų. Praeitis mums dažnai atrodo gražesnė, šviesesnė nei šiandiena ir tai yra viena pirmųjų kiekvieno suaugusio žmogaus pamokų - ne viskas gyvenime yra taip, kaip tikėjaisi. Sakau tai be jokio liūdesio ar nusivylimo, nes šiais nuostabiais laikais pasaulis mums pasiekiamas lengviau nei bet kada anksčiau ir net nebūdami, tarkim, Egipte, mes galim kad ir eilinį vasario sekmadienį trumpam ten nukeliauti.

Egiptas šio mėnesio šalimi tapo dėl to, kad vasario 28 dieną, 1922 metais, Didžioji Britanija suteikė šaliai nepriklausomybę. Šios valstybės gyvenimas niekada nebuvo ir nėra paprastas. Didžiulė teritorija, 90 milijonų gyventojų, išpažįstamos skirtingos religijos ir nenutrūkstantis turistų iš viso pasaulio srautas. Lėkčiau į Egiptą nors ir rytoj, jeigu žinočiau, kad galėsiu aplankyti įstabiuosius jo architektūros paminklus visiškai viena, o ne grūsdamasi tarp milijonų kitų žioplinėtojų.

Deja, kolkas toks mano noras nėra įmanomas, todėl kaip ir visuomet, ieškau greito ir netikėto būdo patirti įspūdžius, kurie dėl kokių nors priežasčių šiuo metu man nėra pasiekiami.

Falafeliai (prisiekiu, ieškojau, bet neradau oficialaus lietuviško atitikmens šiam pavadinimui) yra visame pasaulyje labai populiarus, o Egiptui ypač būdingas patiekalas, dažnai siūlomas kaip vadinamasis gatvės maistas. Paprastai tariant, tai -  avinžirnių paplotėliai.

4 žmonių vakarienei turėkit (man gavosi 25 vienetai):

250 gramų džiovintų avinžirnių,
1 valgomą šaukštą miltų,
1 nedidelį mėlynąjį svogūną,
3 vidutines česnako skilteles,
2 arbatinius šaukštelius malto kumino,
dosnią saują šviežių petražolių,
dosnią saują šviežių kalendrų,
1 arbatinį šaukštelį druskos,
1 1/2 arbatinio šaukštelio maltų aitriųjų paprikų,
rapsų aliejaus kepimui,
žaliųjų ir paprastų citrinų,
natūralaus jogurto.

Avinžirnius paruoškite iš vakaro. Supilkite džiovintus avinžirnius į dubenį ir užpilkite šaltu vandeniu, kad apsemtų. Palikite išbrinkti per naktį.

Kitą dieną išbrinkusius avinžirnius kruopščiai nukoškite. Ant jų suberkite miltus, smulkintą svogūną, česnaką, petražoles ir kalendrą, druską, kuminą ir aitriąsias paprikas. Viską sutrinkite maisto smulkintuvu arba blenderiu iki beveik vientisos masės.

Nedideliame puode įkaitinkite keletą centimetrų rapsų aliejaus. Į įkaitusį aliejų po kelis dėkite rankomis suformuotus gražios žalios spalvos rutuliukus. Virkite ant vidutinės ugnies porą minučių, tuomet apverskite. Išimkite tiesiai ant popierinio rankšluosčio, kad jis sugertų aliejaus perteklių.

Paruoštus falafelius patiekite su jogurto padažu (natūralų jogurtą sumaišykite su žiupsneliu druskos, skiltele česnako ir keliomis petražolių ir/arba kalendrų šakelėmis) bei dviejų rūšių citrinos griežinėliais.

Patys vieni - sausoki, bet su jogurto padažu ir šviežiai užspaustomis citrinų sultimis - išties maloniai valgomi ir netikėtų skonių bei aromatų atveriantys falafeliai - puikus užkandis!

Nors itin nemėgstu kumino, petražolių ir kalendrų - visi kartu šie skoniai tikrai sukūrė malonų, gaivų ir dar niekad neragautą patyrimą, kurį mielai ragaučiau dar ir dar kartą.

Štai tokia trumpa, greita ir pigi šįkart buvo mano kelionė į Egiptą, nuostabią mano svajonių šalį, kuri, tikiu, kada nors tikrai manęs sulauks.

Dar kartą sakau - išdrįkit ragauti nemėgiamų dalykų, nes galit likti labai maloniai nustebę!