Kur dėt tuos pomidorus arba naminis padažas pagal tėtį

Visi mes žinom, kas dedasi šiltnamiuose rugpjūčio mėnesį ir dar per tokius karščius. Yra nežinančių? Tai labai prašom, kviečiu užsukti progai pasitaikius. Tik prieš peržengdami šiltnamio slenkstį, nepamirškit įkvėpti oro. Jeigu atvirai, norint mane rimtai pakankinti ar išgauti kokią paslaptį, uždaryti mane šiltnamyje karštą rugpjūčio vidurdienį būtų puiki mintis. Papasakočiau ir tai, ko nežinau.

Bet kalbant rimčiau, tai patys tikriausi pomidorų ir kitų puikių vaisių/daržovių namai. Ir jeigu jie ten gimsta, auga ir noksta sau patenkinti, tai jau tikrai ne man spręsti, kas gerai, o kas ne.

Tai štai anksčiau, kol dar gyvenau su tėvais, pomidorais mus užversdavo (geriausia šio žodžio prasme) seneliai. Dabar atsirado dar vienas šaltinis - Martyno tėvai. Jokiu būdu nesiskundžiu, tikrai. Valgyti raudoną, dar karštą, iš tolo kvepiantį pomidorą yra beveik egzotika, kai gyveni mieste. Bet gi mes ne begemotai, kaip sako mano tėtis, todėl neįmanoma suvalgyti visko, kuo mus apdovanoja darbštūs ir dosnūs artimieji. Todėl nusprendžiau sekti savo tėvų pėdomis ir virti naminį pomidorų padažą.

Man asmeniškai, naminis padažas yra vienas tų  vaikystės skonių, kuris visada primena namus, o labiausiai - tėtį, nes tai jis dažniausiai verda padažą, eksperimentuoja, ragauja. Gražus, pilnas skonių, o kur dar smulkiai pjaustyto česnako gabalėliai, šviečiantys padaže tarsi žvaigždės rugpjūčio danguje...

Šįkart su Jumis dalinuosi savo tėčio receptu, kuris ne kokioj knygoj perskaitytas, o tiesiog imtas ir sukurtas per ne vienerius praktikos metus stovint ir maišant.

Maždaug 1 litrui padažo Jums reikės:

1,5 kilogramo pomidorų,

1 vidutinio dydžio svogūno,

5 vidutinių česnako skiltelių,

druskos ir cukraus pagal skonį,

žiupsnelio mėgiamų prieskoninių žolelių.

Pomidorus nuplaukit ir supjaustykit skiltelėmis. Smulkiai supjaustykit svogūną. Pomidorus ir svogūną sutrinkite blenderiu*. Puodą su jau sutrintais pomirodais ir svogūnu statykit ant vidutinės ugnies ir vis pamaišydami kaitinkit, kol užvirs. Būsimam padažui užvirus, sumažinkit ugnį iki mažos ir virkit atidengtame puode nuolat maišydami, kol nugaruos skystis ir masė sumažės perpus (man tai truko ilgiau  nei valandą).

Sudėkite smulkiai kapotą česnaką, po truputį, vis paragaudami berkite druską ir cukrų - kiek jų reikės, priklauso nuo pačių pomidorų rūgštumo bei Jūsų skonio (sunaudojau beveik valgomą šaukštą druskos ir kelis valgomus šaukštus cukraus). Jeigu norisi, pagardinkit džiovintomis prieskoninėmis žolelėmis (pati gi bėriau žiupsnelį raudonėlio). Pavirkite dar keletą minučių.

Viskas, padažas pagamintas. Jeigu žadate jį valgyti ne iškart, supilkite į sterilų stiklainį.

Nuostabiai tinka sumuštiniams, picai, mėsai ir kitiems patiekalams gardinti ar marinuoti.

* Padažą galima gaminti ir iš anksto nesutrinant pomidorų. Tokiu atveju reikėtų smulkiai supjaustyti pomidorus ir virti, kol jų odelės suminkštės. Kol Lietuvoje nebuvo tokio išradimo kaip blenderis, tėtis jau išvirusį padažą pertrindavo per sietelį, mat mūsų namuose buvo pora išrankių, kuriems labai užkliūdavo pomidorų skūrelės. Bet kas jau kas, o  mano tėtis - tikras naujovių mėgėjas, tai be jokio sąžinės graužimo trina pomidorus blenderiu ir vargo nemato.

Padažą galit paaštrinti šviežiu arba džiovintu čili pipiru, rūkytos paprikos žiupsneliu ar paprasčiausiais juodaisiais pipirais.

P.S. kažkodėl gamindama šį padažą prisiminiau tėčio pasakotą istoriją, kaip jaunystėje, tūsui plotui vakarėliui einant į pabaigą, kai jau nebebūdavo likę nei maisto, nei gėrimų, o pramušdavo alkis, jie ramiausiai valgydavo duoną su pomidorų padažu. Koks tas padažas - naminis ar ne - istrorija nutyli, bet man pačiai tai ir didelio baliaus nereikia, kad kartais imčiau ir suvalgyčiau riekę juodos duonos su padažu. Nesakykit tik, kad Jums nėra taip buvę...

Raudono ir prinokusio rugpjūčio visiems!